2013 m. vasario 3 d. Panevėžio katedroje buvo švenčiama Lietuvos „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių Šviesos šventė. Sumos iškilmėms vadovavo kard. Audrys Juozas Bačkis. Šv. Mišias drauge šventė nuncijus Baltijos kraštams arkiv. Luigi Bonazzi, katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis, „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių kapelionai.

Pamokslą, komentuodamas sekmadienio skaitinius, pasakė „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes Lietuvoje lydintis vyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Tarp kita ko jis kalbėjo:

„Esu jūsų tarpe ne tik kad galėčiau su jumis pasidalinti, bet veikiau dalyvauti jūsų gyvenimo džiaugsmo dovanoje, kuria jūs dalinatės. Specialiai kreipiuosi į mūsų mažutėlius – „Tikėjimo ir šviesos“ – bendruomenės žmones, kuriems ypač reikia meilės.

Šios dienos Evangelijoje – liūdnas puslapis Jėzaus gyvenime.– kai Jėzus pradeda kalbėti apie išganymą, skirtą visam pasauliui, jo tautai to nereikia. O II-asis sekmadienio skaitinys – Himnas meilei. Tai, turbūt, gražiausias apaštalo Pauliaus puslapis apie meilę... Ir labai tinka šiai šventei... Aš tik prašau Dievą, kad mes galėtume nešioti širdyse tokią meilę.
Popiežius Benediktas XVI savo žinioje, skirtoje gavėniai, išryškina ryšį tarp meilės ir tikėjimo. Tikėjimas turėtų, visų prima, būti asmeninis susitikimas su Jėzumi. Katekizmas – tikėjimo tiesos - yra svarbu, bet labai svarbu yra, kad už tų tiesų sutiktume Kristų.

Aš noriu eiti savo pašaukimo keliu kaip Tu, Viešpatie, nori. Einant tikėjimo keliu nelieka nieko kito, kaip mylėti tą, kuris pirmas mus taip pamilo. Mylėti brolius ir seseris, kaip Viešpats mus mylėjo...

Šv. Tėvas Benediktas XVI sako: tiesos ir meilės neįmanoma atskirti...

Meilė – tai ne tik kopimas į kalną, bet ir leidimasis, kad pasidalintume meile su broliais. Tai reiškia -parodyti meilę ne tik Dievui, bet parodyti Dievo meilę broliams...

Prašau tos malonės jums visiems, ir sau, kad galėtume augti tikėjime ir meilėje...Tikėjimas turi būti sujungtas su meile.

Šiandien susirinkome katedroje su „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės nariais. Jie yra bažnyčios nariai, kenčiantys žmonės. Pasaulio akimis šie žmonės atrodo vargšeliai, jie atstumiami, nes iš jų nėra naudos, tačiau jie yra tie mažutėliai, kuriuos Kristus ypatingai mylėjo. Ir kurie keičia pasaulį Dievas myli kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra. Jie iš Dievo gavo tą pačią galią, kaip ir mes visi gavome – galią mylėti. Kiekvienas, pabuvęs šalia jų, supranta, kad nereikia daug žodžių, bet iš jų bendravimo gali matyti, kokią didelę širdį jie turi, kaip jie myli Dievą... Gal net labiau, nei mes mylime. Jie liudija labai svarbią žinią – kad Dievo planas mums yra ne būti naudingais, bet mylėti.

Girdėjau, kad Panevėžyje kuriasi ‚Tikėjimo ir šviesos‘ bendruomenė. Iš tikrųjų, mūsų tarpe yra nemažai žmonių su negalia. Taip norisi, kad tokių bendruomenių čia įsikurtų keletas. Juk šie žmonės nori bendrauti. Jie ieško draugų, kurie ateitų pabūti kartu, padėtų jų tėvams. Jie ieško kapelionų, kurie galėtų kartu pabūti ir švęsti kartu.

Gyvendamas Romoje lankiausi, gyvenau „Arkos“ bendruomenėje. Joje gyveno sunkią negalią turintys ligoniai, bet kaip jiems svarbu būti kartu. Neužmirškim jų, jų tėvų, kurie kenčia, kad jų vaikai nesugeba daugelio dalykų, bet jie nepaprastai myli savo vaikus. Kaip svarbu su ligoniu pabūti, parodyti, kad tu jį supranti, kad jį myli. Noriu paliudyti, kad prie jų priėję, pajusite ypatingą meilę.

Prašykime Dievą malonės, kad Jis įlietų meilės į mūsų širdis, kad mes parodytume meilę mažutėliams, su kuriais daugelis nesiskaito... Ruoškimės gavėniai, pasiryškime parodyti daugiau meilės... Tikėjimas turi pasireikšti meilės darbais... Teauga jumyse tikėjimas ir teduoda gražius meilės vaisius.“

Po šv. Mišių šventė pratęsta vysk. K. Paltaroko gimnazijoje. Nuncijus Baltijos kraštams arkiv. Luigi Bonazzi tarė sveikinimo žodį šventės dalyviams. Be kita ko, jis kalbėjo:

„Džiaugiuosi būdamas su jumis. Eminencija sakė: esu jūsų tarpe ne tik kad galėčiau su jumis pasidalinti, bet veikiau dalyvauti jūsų gyvenimo džiaugsmo dovanoje, kuria jūs dalinatės. Dalyvauti jūsų šventėje – tai paliesti Dievo buvimą. Šis Dievo buvimo palietimas praturtina visus. Prieš keletą dienų kalbėjausi su Pietų Korėjos vyskupu Lozorium, kurį eminencija kardinolas pažįsta. Jis vizitavo savo vyskupijos kunigus, dirbančius Prancūzijoje. Jis sakė, kad lankydamasis jis patyrė tam tikrą SUGRĮŽIMą. Žmonės ten jaučia tam tikrą nerimą, nesijaučia saugūs. Gal jis turėjo omeny tuos ekonominius sunkumus, kuriuos žmonės patiria.

Būdamas su jumis pastebiu svarbų dalyką. Mes nesame turtingi žmonės. Turime pavargti, kad turėtume būtiniausia. Nežiūrint to, mes esame turtingi žmonės. Kame glūdi mūsų turtas? Mūsų turtas yra sugebėjimas vieni kitais pasitikėti. Kiekvienas yra pasirengęs su kitu pasidalinti tuo, kuo jis yra. Jei kuris nors ko nors stokoja, tuomet gali drąsiai kreiptis į kitą. Taigi, mes tikime į tą pagalbą, kurią kiekvienas yra pasirengęs suteikti kitiems. Tai iš tiesų, yra didelis turtas. Vienas mano bičiulis šitaip interpretavo šv. Jono vietą: „Kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai, jei nemyli brolio, kurį matai?..“ – „Kaip gali pasitikėti Dievu, kurio nematai, jei nepasitiki broliu, kurį matai?“ Mes esame žmonės. Mes prašome pasitikėjimo. Mes dovanojame pasitikėjimą. Tai mus apšviečia iš vidaus. Ir tai leidžia augti mūsų pasitikėjimui Dievu. Jūsų bendruomenės yra didžiulės tikėjimo mokyklos. Dėkojame už šį tikėjimą šviesa. Aš neturiu galimybės būti dažnai su jumis. Bet būdamas su jumis, jaučiuosi vienas iš jūsų. Dėkoju už tai, ką darote, kuo esate.“

 Kun. Algirdas Dauknys